Nuo žmonijos pradžios ugnies gamyba, kontrolė ir naudojimas buvo lemiami veiksniai žmogaus rūšies evoliucijoje. Pirmasis energijos amžius prasidėjo prieš daugiau nei 300 000 metų, kai žmonija pradėjo naudoti energiją, gautą iš ugnies deginant biomasę. Kontroliuodami šią galingą energiją, žmonės formavo erdvę, kurią užėmė, ir formavosi kaip individai, tiek fiziniu, tiek kognityviniu, tiek socialiniu lygiu.
Neolito laikotarpiu ugnis turėjo lemiamą reikšmę pastoralinių visuomenių kūrimui ir plėtrai ir vaidino svarbų vaidmenį Europos kraštovaizdžių pokyčiuose. Tradiciniai, kaimiški, vietiniai arba autochtoniniai ugnies naudojimo būdai nuo žmogaus atsikėlimo į Europos žemyną egzistuoja kartu su natūraliais gaisrais. Su tradicinėmis bendruomenėmis susiję gaisrai sukūrė heterogenišką kraštovaizdį. Tokiose visuomenėse, vadinamose tradicinėmis, kaimiškomis ir autochtoninėmis, tradiciniai ugnies naudojimo būdai išliko įvairiems tikslams: ganyklų atnaujinimui, miškų naikinimui naujoms ganyklų ir žemės ūkio plotams atverti, medžioklės skatinimui ir palengvinimui, biomasės valdymui ir degalų bei gaisro pavojų mažinimui, vaisių augimo skatinimui, kenkėjų ir ligų kontrolei, laukinių gyvūnų kontrolei, gyvenamųjų plotų plėtrai arba kultūriniams ir ritualiniams tikslams.
Per šimtmečius, nors šie ugnies naudojimo būdai buvo skirti išlaikyti išgyvenimo sistemą žmogaus bendruomenėms, jie taip pat teikė naudos biologinei įvairovei ir kraštovaizdžių išsaugojimui. Ugnis gali turėti tiek neigiamą, tiek teigiamą poveikį žmogaus bendruomenėms ir ekosistemoms, priklausomai nuo to, kaip, kada ir kur ji pasireiškia.
Nuo XVIII amžiaus prasidėjus industrializacijai Europoje, pradėjo veikti socio-ekonominių pokyčių procesas, kuris palaipsniui turėjo didelį poveikį kaimo teritorijoms, pavyzdžiui, kaimo gyventojų migracija į miestus, žemės ūkio mechanizavimas ir intensyvinimas, neorganinių trąšų įvedimas ir nuosavybės režimų pokyčiai (bendrųjų žemės sklypų privatizacija). Naujos, iš esmės urbanizuotos ir miestietiškos visuomenės turi didelį poveikį kaimo teritorijoms, dėl ko ugnis buvo pašalinta iš kraštovaizdžio, kas iškreipė antropogeninės ugnies reikšmę ekosistemų ekologiniuose procesuose, pritaikytuose ir priklausančiuose nuo ugnies.
Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio, kai JAV buvo pradėti rengti mokymai apie gaisrų gesinimą, ugnis Europos miškuose vėl pradėta naudoti kaip kuro valdymo priemonė, vadinama nustatytomis ugnimis arba techninėmis ugnimis, kurias daugiausia propaguoja valstybinės organizacijos, turinčios įtakos miškų valdymui ir miškų gaisrų gesinimui.
Kumulatyvūs pokyčiai, įvykę Europos kaimo teritorijose, lėmė, kad miškų gaisrai dabar elgiasi kitaip nei anksčiau, dėl klimato kaitos (globalinio atšilimo ir kritulių pasikeitimų) ir kraštovaizdžio pokyčių (fragmentacija, senųjų praktikų atsisakymas ir žemės naudojimo pasikeitimai), kurie pablogėjo nuo pirmosios pramonės revoliucijos.
Per tik kiek daugiau nei du šimtmečius buvo sunaikintas visas sudėtingas tradicinis ugnies naudojimo sistema, kuri buvo paremta nuo neolito laikų išvystytomis praktikomis, pagrįstomis tvariu išteklių valdymu, kur ugnis buvo visapusiškas įrankis įvairiems tikslams, skatindama kraštovaizdžių išsaugojimą.
Šiuo metu miškų gaisrų sezonai Europoje tampa ilgesni ir intensyvesni, palaipsniui apimdami visą Europą. Šiame pokyčių kontekste būtina grąžinti ugnį į kraštovaizdį, siekiant sumažinti didelių ir destruktyvių gaisrų, kurie kasmet veikia Europos teritoriją, poveikį.
Tradicinių žinių apie gaisrus ir praktikos atgaivinimas tampa svarbia strategija, padedančia prisitaikyti prie miškų gaisrų keliamų grėsmių. Todėl labai svarbu iš naujo integruoti nustatytą deginimą (tradicinį ar techninį) į kaimo bendruomenių teritorijų, buveinių ir išteklių valdymą ir didinti Europos kraštovaizdžio atsparumą klimato kaitos poveikiui ir galimiems su ja susijusiems pavojams.